Kiekvienam, kad ir kokiai etninei grupei begyventų, gimtoji kalba yra pati gražiausia. Pirmas žodis, kurį pasakiau, buvo lietuvių, ir galvočiau, kad gražiausia kalba yra lietuvių. Kas nors gali paklausti: „Bet kuo lietuvių kalba tokia graži ir kuo ji ypatinga?“ Sakyčiau, kad ji unikali ir sava, bet ne visi bus patenkinti tokiu atsakymu. Todėl bandysiu tiksliau apibūdinti, kokia man nuostabi lietuvių kalba. Lietuvių kalbai grožio teikia ir žmonių vardai. Vieni jų labai glaudžiai susiję su Lietuvos istorija ir praeitimi: Laima (senovės lietuvių deivė), Birutė (kunigaikščio Kęstučio žmona), Gediminas, Mindaugas (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščiai). Šie vardai yra tokie kilnūs ir išdidūs. Kiti vardai ne tokie jau garbingi, bet ne mažiau gražūs ir įdomūs: Aušra, Saulius, Rūta ar Rasa.
Lietuvių kalba turi ypač turtingą žodyną
Kiekvienas žodis turi daug sinonimų. Kiekvienas lietuvis dažnai vartoja mažus ir mandagius žodžius. Kartais net nepastebime, kaip žodžiai puošia ir paįvairina mūsų teiginius. Skamba paprastai: „Mama, duok duonos“, bet labai smagu išgirsti tokį švelnų prašymą. Lietuva turi turtingą kalbą. Kai kurių žodžių negalima išversti į kitas kalbas. Šie žodžiai yra lietuvių tautos istorinis ar kultūrinis paveldas. Kalbant apie knygų draudimą Lietuvoje nuo 1864 iki 1904 metų, būtina paminėti knygnešius. Jei užsieniečiui apie knygnešius turiu papasakoti jo gimtąja kalba, nežinau, ar galiu vienu žodžiu apibūdinti šį žmogų. Knygų pardavėjai gali neturėti atitikmens jokia kita pasaulio kalba. Lietuvių kalboje, kitaip ir įdomiau nei kitose kalbose, kalbama apie saulę. Kai rytą, švintant, ją išvystam danguje, nesakom, kad ji atėjo ar pasirodė, bet sakome, kad saulė patekėjo. Saulytė, panašiai, kaip jauna ir graži mergelė, kuri teka už bernelio, pasirodo dangaus skliaute. Gražus ir labai įdomus lietuvių tautos kultūrinis palikimas. Mes turim gražią tautosaką, daug padavimų, legendų, mįslių, pasakų, patarlių, priežodžių ir dainų. Man labai patinka pasakos. O lietuviškų pasakų esą visokių: juokų, žvėrių ir stebuklų. Jose pasakojama apie tai, kas dedasi žmonių, gyvūnų ir augalų pasaulyje, bet nemaža prikuriama ir nebūtų dalykų. Pasakos moko, lavina vaizduotę, prajuokina ir ugdo jautrumą kalbos grožiui.
Gražios lietuviškos istorijos ir pasakojimai, bet gražesnės lietuviškos dainos
Daina lydi žmogų visą gyvenimą: nuo gimimo iki mirties. Šiose dainose atskleidžiami žmonių jausmai, pristatomos jų gyvenimo sąlygos, vargai ir džiaugsmai. Klausydami šių dainų išgirdome labai gražią ir nevaržomą lietuvių kalbą. Dainos įvairios: darbas, jaunystė, meilė, papročiai, karai ir vestuvės. Vieni iš jų džiaugiasi, kiti liūdi. Tačiau visas dainas vienija vienas dalykas: jos atskleidžia lietuvių kalbos grožį. Lietuviškose dainose gausu komplimentų ir palyginimų. Šis lietuvių liaudies kūrinys atskleidžia lietuvių kalbos-lietuviško dainavimo ypatybes. Lietuvių kalbos susidomėjimą įrodo ir smulkioji tautosaka. Kiek gudrių ir netikėtų mįslių, visokių įdomių žodžių, imituojančių iškalbą, skaitiklius, paukščius ir žvėris. Savitą ir labai įdomią lietuvių kalbos dalį sudaro patarlės ir priežodžiai. Šie trumpi kūrinėliai – tai lyg sena išminties knyga. Iš jų sužinome apie žmonių gyvenimą prieš kelis šimtus metų. Atsispindi juose ir senas lietuvių tikėjimas, pvz.: “Graži kaip saulės duktė”, “Neša pinigus kaip aitvaras”. Liaudies atmintyje gyvi prisiminimai apie kovas su priešais. Patarlės įamžino lietuvių tautos meilę gimtajam kraštui: “Blogas paukštis, kuris savo lizdą teršia”, “Ir bitutė savo namelius gina” arba “Kas savo kalbą niekina, kitos neišmoks”. Ištisus amžius lietuviai sunkiai dirbo, o įgytą patirtį ir išmintį paliko patarlėse ir priežodžiuose. (“Be darbo – ilgu, su darbu – sunku”, (“Geri darbai nesigiria”). Lietuvių liaudies patarlėse daug išmintingų patarimų. Jos moko mus gyventi, pažinti pasaulį, būt gerais žmonėmis.